Romeo ir Džiuljeta

Tragedija parašyta (ir pirmą kartą suvaidinta) 1594 ar 1595 metais. Pirmą kartą išspausdinta 1597 metais. Tekstas turėjo daug trūkumų, buvo gerokai trumpesnis negu vėlesniuose

leidimuose, kuriais remiantis kūrinys spausdinamas ir vaidinamas šiuo metu. Legenda apie tragišką dviejų jaunuolių meilę yra itališkos kilmės ir ne kartą panaudota italų Renesanso rašytojų, ypač novelistų. Geriausiai žinomas Mateo Bandelo pasakojimas apie Romeo ir Džuljetą iš jo „Novelių“ (1554). Šis pasakojimas buvo išverstas į prancūzų kalbą. Remdamasis prancūziškuoju vertimu, anglas Arturas Brukas parašė ilgoką poemą „Romeo ir Džuljeta“ (1562). Vardai ir gausios detalės rodo, kad Bruko poema buvo Šekspyrui pagrindinis siužeto šaltinis. Brukas tvirtino matęs šią istoriją scenoje. Tačiau nėra jokių kitų duomenų, kad toks veikalas būtų buvęs vaidintas Anglijoje iki

Šekspyro. Šekspyro pirmtakai tragiškajame pasakojime apie Romeo ir Džuljetą labiausiai pabrėždavo likimo temą, dėl jaunuolių žuvimo kaltindavo nelemtai susiklosčiusias aplinkybes, o pačią jų meilę traktuodavo kaip besaikį, iki kraštutinumų einantį jausmą, kuris ir vedė į pražūtį. Šekspyras, nors apie likimą užsimena ir atsitiktinumų nevengia, visai

kitaip supranta jaunuolių tragediją. Didžiausioji kaltė tenka žiauriam abiejų šeimų kivirčui, o Romeo ir Džuljetos meilė aukštinama ir poetizuojama kaip didelis, žmogų kilninantis ir tobulinantis, jausmas, kuris būtų suteikęs jiems tikrai laimingą gyvenimą, jei ne antihumaniškos praeities liekanos.